Į ką galėtų būti panaši nežemiška gyvybė

Straipsnio autorius – AIVARAS VILUTIS
arrow-down

Astrobiologijos pradžiamokslyje paminėjau vieną iš svarbiausių klausimų, kurį nagrinėja šios srities mokslininkai, – (ne)žemiškos gyvybės paieškas. Žodį „ne“ į skliaustelius dedame ne šiaip sau – šiame straipsnyje detaliau panagrinėsime, kokią gyvybę tikisi surasti mokslininkai. Juk Visatoje galioja tie patys dėsniai ir, atrodo, paprasčiausia būtų ieškoti gyvybės, panašios į mūsų. Vis dėlto dėl atšiaurių
kosmoso sąlygų tokie žmonės kaip mes kitose planetose ar dangaus kūnuose vargu ar galėjo išsivystyti. Taigi, kaip galėtų atrodyti gyvybė už Žemės ribų?

Tardigrados, dar vadinamos vandens meškutėmis, sugeba išgyventi sudėtingiausiomis sąlygomis, NASA

Į šį klausimą puikiai galėtų atsakyti astrobiologai, turintys mikrobiologijos žinių. Būtent mikroorganizmai – bakterijos, archėjos, įvairūs vienaląsčiai – buvo pirmieji, užkariavę Žemę, kai joje pradėjo vystytis gyvybė. Tuomet, prieš daugiau nei 3,9 milijardo metų, mūsų planeta buvo nuolat besitęsiančių stichinių nelaimių lopšys – nuolat veržėsi ugnikalniai, tūkstančius metų be pertraukos siautė audros, žaibavo, o žalinga kosminė spinduliuotė pasiekdavo visus Žemės kampelius. Nepaisant to, nestabili Žemės pluta net ir tada nesutrukdė gyvybei atsirasti. Pirmoji žemiška gyvybė sugebėjo ištverti pačias atšiauriausias sąlygas.

Bėgant metams sąlygos Žemėje darėsi vis geresnės, o per milijardus metų evoliucija leido išsivystyti ir žmonėms, dabartiniams augalams bei kitiems organizmams. Tačiau viena organizmų rūšis Žemėje vis dar egzistuoja ir gali padėti mokslininkams atskleisti daug paslapčių. Tai – ekstremofilai. Būtent į juos panašių mikroorganizmų tyrėjai tikisi surasti ir kitose planetose.

Pats žodis ekstremofilai atspindi ir tyrimų objektą. Pirmoji žodžio dalis nurodo ekstremalias sąlygas, o antroji – philiā – išvertus iš graikų kalbos reiškia meilę. Mylintys ekstremalias sąlygas. Kai pirmą kartą išgirdau, kad gyvybė Žemėje egzistuoja net branduolinių reaktorių vandens rezervuaruose, buvo sunku patikėti – pasirodo, kad išties yra mikroorganizmų, klestinčių ten, kur vyrauja didelė radiacija. Būtent tokios sąlygos vyrauja ir Jupiterio mėnulio Europos paviršiuje, kur radiacijos dozė per dieną viršija leistiną metinę radiacijos dozę žmogui. Tai suvokę astrobiologai ėmė kelti klausimus: gal tokių, radiaciją pakeliančių ekstremofilų, reikėtų ieškoti ir ten?

Deinococcus radiodurans – organizmas, galintis išgyventi veikiamas milžiniškos radiacijos. Be to, tai į pasaulio Gineso rekordų knygą įrašytas organizmas, laikomas stipriausiu ekstremofilu, Science Photo Library

Radiotolerantiniai organizmai nėra vieninteliai ekstremofilai. Be jų, Žemėje turime gausybę skirtingas ekstremalias sąlygas mėgstančių mikroorganizmų. Tas ekstremalias sąlygas galime palyginti su kitomis Saulės sistemos planetomis ar
dangaus kūnais ir leistis į gyvybės paieškas.

Itin žemą temperatūrą (tokią, kokia vyrauja Marso poliuose ar, pvz., Encelade) mėgsta organizmai, priklausantys psichrofilų kategorijai, o aukšta temperatūra (net didesnė nei 100 °C) negąsdina termofilų.

Vienas tokių termofilų – Pyrococcus furiosus. Čia mums ir vėl gali padėti vertimas iš lotynų kalbos, nurodantis, kad tai – lakstantis ugnies kamuolys. Toks mikroorganizmas gali sėkmingai gyventi ir verdančiame vandenyje! Sakoma, kad termofilai mėgsta karštį, tačiau hipertermofilai per atostogas nusipirktų bilietą į pragarą.

Elektroniniu mikroskopu atvaizduotos Pyrococcus furiosus ląstelės, ANP

Tikriausiai esate girdėję, kad žmonės ilgai nardyti negali, leidžiantis dugno link dėl slėgio pokyčių darosi vis sudėtingiau. Nepaisant to, vandenyno dugne gyvybė vis tiek vyrauja – ten sutiktume pjezofilų, kurie gali išgyventi ir veikiami didelio slėgio. Čia galėtume paminėti ir Hesiocaeca methanicola – metano ledo kirminą. Norėdami išvysti tokį organizmą turėtumėte atsidurti Meksikos įlankos dugne. Ir nors tai ekstremofilas, šis kirminas nėra mikroorganizmas. Jis gali užaugti iki 5 centimetrų ilgio, yra rausvas, plokščias ir minta bakterijomis, kurioms pakanka metano dujų.

Hesiocaeca methanicola – metano ledo kirminas, Wikimedia Commons

Ne veltui nežemiškos gyvybės ieškotojai tiek daug vilčių deda ir į tyrimus Jupiterio mėnulyje Europoje. Po storu ledo sluoksniu esančiame vandenyne gali būti įvairių
gyvybės formų. O štai Marso paviršių primenančioje Atakamos dykumoje praktiškai be vandens gali išgyventi ir dar viena ekstremofilų kategorija – kserofilai.

Nepaisant visų galimybių, šie organizmai kol kas egzistuoja tik Žemėje. Įdomu, kad ir savo planetoje mes vis dar atrandame naujų gyvybės formų ir rūšių. Dalis jų, kaip jau išsiaiškinome, aptinkamos pačiose atšiauriausiose Žemės teritorijose. Tai skatina astrobiologus ne tik pažinti kosmosą, tačiau ir ieškoti atsakymų į klausimus apie mūsų pačių planetą. Juk tik gerai pažinę save turėsime daug didesnes galimybes atrasti ir suvokti nežemišką gyvybę.